-
Idealo tavyje neieškojau,
Dėkui tau vien už tai, kad buvai,
Kad išmokei „stovėti ant kojų“
Ir visad pirmas ranką tiesei…
Kad tavieji namai tapo mano
Nuostabiausiu vaikystės lopšiu,
Kad parodei man pavyzdžių savo,
Kaip išlikti žmogum tarp žmonių.
-
Kai Tu šalia – ramu, saugu ir gera,
Kai Tu toli, Tave mintim seku,
Kely pavargę, grįžtame į salą
Sutvertą iš vaikystės ir sapnų,
Kad dar kartelį prie Tavęs prisėsti,
Pažvelgt į viską Tavo akimis
Ir prie gerumo Tavo prisiliesti
Kaip, kad vaikystėj, Tėve,- širdimis.
-
Kai sunku, prisimenu vaikystę,
Užsimerkiu ir matau gimtus namus:
Sėdi tu, mama, o aš tarsi artistė
Jums rengiu juokingus spektaklius.
Arba atmenu, kaip nešdavai per pievą,
Mokydamas džiaugtis skrendančiu paukščiu.
Man suprast padėjai keistą vėjo kalbą
Ir įvertint tai, ką jau seniai turiu.
-
Brangus ir mylimas, Tėveli,
Nutieski man likimo kelią,
Sušildyk patarimais ir glėbiu…
Aš Tavo amžina dukrelė,
Todėl tikrai man širdį gelia,
Kai pasiilgusi Tavęs, verkiu…
Linkiu, kad vėjas neužpūstų
Tikėjimo ir laimės būsto,
Kur tu priglausi nuoširdžiai mane…
Lai niekad pūgos neužpusto
Namų, kur su aušra nubustų
Geroji Tėviška širdies valia.
